Palaukite truputį. Atminimo puslapis vėluoja.
Kol kas galite platinti nuorodą į mano sutrumpintą skelbimą čia:
http://www.konferencijos.lt/pipermail/dviratis/2009/001208.html
Tik po to skaitykite laikiną tesinį žemiau.
Po dviejų mėnesių. 2009.06.11. Vilnius. Konstipacijos prospektas. Lyja. Visur dulkės, smarvė ir purvas. Automobiliai. Stukso auto-kranas.
- Ar jums žolės negaila?
- Ne.
- Statykite ten, kad geldos mažiau važinėtų. - bedu pirštu į geldų bekraštį parkavimą, pilną žvyro ir
duobių, kur prieš 10 metų buvo žolynas ir sliekai.
- Ne.
- atsako valdininkas vėl ir duoda kažkokius nurodymus krano valdytojui. - Gerai, gerai... Bet jeigu pasvyręs bus, tai 16 tonų tą strypą nulenks.
Ant žolės deda jie granito blyną. Ant strypo jame maus praskelto kiaušinio skulpturą.
- Iškalkite iš akmens dviratį. Tokį kokį Lukiškių aikštei siūliau.
- Žinau, skaičiau.
- Tikrai.
- Skaičiau.
- Tai kalkit dviratį. Laimėsit konkursą, ir 100000Lt pinigų, ar net daugiau... kokius 120...
- Ne. Mažiau ten duoda... Tuščia...
- Kaip. Juk dviratis... Ką turite omeny?
- Tuščia... Badas... Nėra minčių Lūkiškių aikštei.
- Tai iškalkit dviratį. Bus minties proveržis.
- Dviratis aišku patrauklu. Bet reikia kitos minties.
- Dviratis ištremtas. Tinkama sąsaja su Tarybano laikų persekiojimais. O kokios jums minties?
Ar automobilių parkavimo? Tai sakau, geldų priveisia, reiškia dviratis tremtyje.
- Dviračiams ir be to vietos pilna. Visas miestas stovais nusėtas. Tik gal netinkamais.
- Geriau jų nebūtų. Beprasmiški jie.
- Sutinku. Gal jie pavojingi. O gal ir beprasmiški. Bet dviračiams vietos daug.
- Pastatykite dviratį Lukiškių aikštei vietoj Lenino. Tauta pavyzdį ims iš jo. Seniau iš Lenino ėmė.
- Kad to nepakanka.
- Tai skaitėt?
- Skaičiau.
- Reiškia žinot, kad siūliau ir takelių išdelioti imantrių po visą aikštę.
- Ten neprivažinėsi.
- O ar Lietuvis supras? Matė Leniną ir tikėjo. Dabar matys dviratį ir takelius. - Irgi tikės.
- Iškalsim. Tik ne ten.
- Pažadat?
- Taip.
- Dėti dviratį turit būtent į Lukiškes.
- Ne.
- Kaip jūs tautai pristatyti?
Valdininkas prisistato: Vidmantas Martikonis. Vilniaus mero pavaduotojas.
Savivaldybės valdiška kortelė duoda prielaidą manyti, kad jis yra kažkaip susijęs su akmens meno verslu.
Idomu, tokia privati reklama... Ar valdiškais pinigais išleista?
... Kaipmat, atėjo valdžion, ir padėjo ant jos savo verslą ir 16 tonų luitą.
Nesupranta šis akmens vergas, kad automobilių gausinimas reiškia dviračio trėmimą.
Jam atrodo, kad dviračiui vietos pakanka. O tai, kad geldos grobia vietą po Saule, jam nemotais.
Pagal mus: jei nėra vietos nesigrųsk.
Pagal jį: jei nėra vietos - užgrobk dar, ir visiems tą geldą įpiršk panosėje. ... ir pateik ją po priespaudos atminimo priedanga.
Priplota akmens žalia veja jam nieko verta. Nenori jis dėti akmens ant geldų parkavimo, ir nors truputį tą žvyro duobę paįvairinti. Geldos grožėsis viena kita. O meno akmens kiaušinis pasimes tarp namų. Be to, įteigs geldoms, kad žolės naikinimas yra sveikintinas.
Vienok, pažadėjo jis mums iškalti akmens dviratininką. Pažado vykdymo ir reikalaukime.
Dabar beliko priversti jį uždėti tą dviratį ant Lukiškių aikštės... Priešais KGB rūmus...
Kad būtų nuolatinis priminimas KGBistams, kurie tenai tebeknibžda ir tebekurpia Stalinines bylas (Vilniaus apygardos teismas),
kad dviratininkas juos dar pasivys. Nes dviratis yra laisvė.
Ne persekiojimams atminimas - o pagrobtai laisvei.
Ne šiaip atminimas, o reikalavimas ją grąžinti.
Kodėl minčių dėl atminimo Lietuvis neturi?
... Nes nėra laisvas jinai.
Ar yra geresnė mintis negu dviratis? - Nėra.
Na tai kol jos nėra, iškalkite dviratininką akmenyje. Tegul jis lavina ir skatina tautą...
Kai ji išsilaisvins, tuomet gal ir sugalvos... Tada ir galėsite pakeisti dviratį
nauja mintimi... - apie dviratį...
Valdininkas juk mėgsta išimti vieną asfaltą, ir įdėti kitą (dviračių takai).
Taigi tą patį ir siūlau: po 50 metų išimsite šį laikiną dviratį, ir įdėsite jo vieton kitą dviratį.
O seną akmens dviratį, galės koks suktas valdininkas sau į sodą pastatyti. Jis atstos statulą vaizduojančią
berniuką sisiojantį į tautos šulinį.
Kaip dainavo rūsų dainorius V. Vysockis:
už kalnus geresni tik kalnai
.
Iki šiol mums buvo peršama mintis, neva automobilis, statybos, korupcija, aplaidumas,
užmarštis yra iškalti akmenyje.
Pastatykime jiems antkapį, atminimą. Pirškime, kad akmenyje iškaltas tik dviratis - laisvė.
- Ne vėliavos, tušti pareiškimai ir giesmės, bet tai kas veikia ir iškarto...
Tai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, neva dviratis nėra tremties įvaizdis.
Atminimui jis tinka labiau, negu paniurusio, užguito tautiečio kupra Sibiro fone.
Kupra yra praeitis, kančia, nuolaidumas, prižemintas gyvulinis vagonas.
Dviratis yra pakylėta aukštybė, ateitis, drasa, veržlumas, nesitaikymas. - Tai, apie ką niekas negalėjo net pagalvoti,
o pagalvojus, buvo nedrasu.
Kodėl angelai, debesys, dangus yra religijos įvaizdis? Juk nieko šito tikrovėje nėra. Todėl, kad tai kilnu
- kitoks, principinis mastymas, negu iki tol buvęs barbarizmas, ar net pagonybė.
Net ir šiais laikais nedrasu apie dviratį pagalvoti, nei kaip apie
transportą, nei kaip ekonomikos keltuvą, nei kaip apie atminimą.
Nedrasu būti principingam, žmogiškam, pinigo neapakintam, pinigui nenuolankiam.
Žmogus mieliau galvoja apie statybas, kančias ir panašias popieriuje iškaltas tiesas.
Bepročiai visi, kas susimasto apie dviratį, pagarbą ir atsakomybės reikalavimą iš aplaidunų.
Į beprotyną kišdavo juos Tarybų laikais.
Ten pat siunčia ir dabar.
- Geras, tinkamas tremties atminimo įvaizdis (simbolis) yra dviratis.
Ką gi mums siūlo statybininkai? - Jie darys geldų parkavimą po Lukiškių aikšte.
Automobiliui paminklas bus. Dviratis paminklu nebus.
Gelda pagal juos yra teroro aukų atminimas. Dviratis - ne. Jam ir be to pakanka vietos... Sibire...
2011 metų žinios iš Aplinkos ministerijos apie Lukiškių aikštės "sutvarkymą".
Vėl kažkas padalino 60000 litų premijas už projekto projektą. Yra ir tokių... Kad nereiktų tikrai vargti ir rengti paties projekto. Galima vargti "virtualiai": nieko nedaryti, tik pasakyti, neva kažkas kažką darys.
Gaunasi, kad ankstesnio konkurso laimėtojai atsidūrė 4 ir 5 vietose. Bet "laimėtų" (išsidalintų) pinigų negrąžino.
Medžius gal ir išsaugos. Gal net kažkiek naujų pasodins. O kad dviračiai nevažinėtų, padengs aikštę akmenimis.
Pamalonins mūsų akmenų tašytoją.
Projektų projektavimo projektas priežastį nurodo: neva Lietuvos miestų ir miestelių aikštėms būdingas toks grindinys.
Bet tai nereiškia, kad aišktės privalo suvienodėti. Pakaks akmenų! Pakaks aikščių,
primenančių geldų parkavimą. Yra Lietuvoje ir purvo aikščių ir panašių į parką.
Yra įvairovė... Tegul įvairovė būna ir Lukiškėje.
Beje, Tarybano užkariavimo laikais (1940-1941; 1944-1989 metais) Lietuvos miesteliams buvo būdingas būtent dviratis.
Beveik visi jį turėjo. Ypač užkariavimo pradžioje. Vėliau tie angliški ir kiti
kapitalistiniai dviračiai išnyko, buvo "ištremti". Juos pakeitė socialistinės griuvenos.
Būdingas buvo dviratis. Būdingi buvo net sąmoningumą skatinantys plakatai.
Viskas atitinka mano siūlymus (žiūrėk šio puslapio pradžioje nuorodą į mano raštą).
Taigi kodėl jie nesiūlo dviračio į Lukiškių aikštę?..
Siūlykite jūs. Rašykite kultūros ministerijai, kaip ten paskelbta.
Lukiškių aikštės projektą finansuoja Dviropos Sąjungos pinigų prieglaudos fondas.